Pyragas praturtintas tikru sviestu, kiaušiniais, cukrintomis apelsinų ir citrinų žievelėmis, razinomis, vanile ir gaminamas tik iš aukščiausios kokybės miltų. „Panettone“ tai ilgo gamybos proceso,  kildinimo ir aušinimo „žemyn galva“, dėl kurio pyragas yra labai aukštas, pyrus ir drėgnas. Bręsdamas jis persismelkia džiovintų vaisių ir cukatų, vanilės aromatais. Italai „Panettone“ valgo kaip desertą, valgydami tiesiog  plėšo rankomis, nes jis labai purus ir drėgnas. Švenčių belaukiant tai labai geidžiama ir norima dovana, kuri būna papuošta kaspinais ar įdėta į šventinę metalinę dėžutę, kuri dar ilgai primena stebuklingas švenčių akimirkas.

„Panettone“ pyragas kilęs iš Milano. Kaip manoma, šiame mieste pirmiausia ir buvo pradėtas kepti šis pyragas. Yra net kelios legendos bylojančios apie „Panettone“ kilmę. Tačiau plačiausiai žinoma istorija yra gimusi iš meilės. Ji pasakoja neva apie XV amžiuje gyvenusį Ughetto iš pasiturinčios Atellani giminės, įsimylėjusį neturtingo kepėjo Antonio gražuolę dukrą Algisą. Turėdamas gerų ketinimų padėti kepėjui vaikinas apsimetė varguoliu ir įsidarbino pas jį. Paslapčiomis Ughetto pagardindavo rauginamą tešlą, tais laikais sunkiai gaunamais produktais, tokiais kaip sviestas, cukrus, kiaušiniai. Greitai visi pastebėjo kokia gardi kepėjo Antonio kepama duona, ir jo verslas suklestėjo. Artėjant Kalėdoms vaikinas į šventės duonai paruoštą tešlą įdėjo ir cukrintų džiovintų citrinų gabalėlių bei razinų. Taip gimė saldi Antonio duona, vadinama “pan de Toni”. Laimingi įsimylėjėliai netrukus gavo leidimą tuoktis. O jų vestuvėse, pasakojama, dalyvavo net pats Leonardo da Vinci. Panettone ypatingai išpopuliarėjo XIX amžiuje Italijos pramonės ir verslo centre Milane. Šiomis dienomis vis dar kepama namuose, tačiau dėl daugybės sudėtinių dalių ir ilgo gamybos proceso (kuris trunka net ir iki 3 parų), jau XX amžiaus pirmojoje pusėje pradėta kepti pramoniniu būdu.

P.S. Tik ilgai negaiškite ir užsakykite jau dabar, nes pyragų kiekis yra labai ribotas.